Koučingas

Leidžiu gyvenimui vykti

Vaikštau iš vieno kambario galo į kitą. Mintyse renku žodžius, kuriais namų tvarkytojai pasakysiu, kad man jos paslaugų nebereikia. Labai nesmagu tai pasakyti, nes žmogus vyresnio amžiaus, ir, žinoma, pinigų tikrai reikia. Susitikimas įvyksta, o pirmieji žodžiai: Airida, aš pas jus kitą savaitę nebeateisiu, nes sukaupiau norimą sumą pinigų. Šaltas žiemos vakaras, mano vyras kelionėje. Rašau sesei, kad reikia pagalbos nuvežant šunį į kirpyklą, nes aš su mažuoju tiesiog fiziškai to padaryt negaliu. 20 val. ji turi būti kirpykloje, o tai reiškia, kad šunį nuvežti gali, o parvešti jau ne. Leonardui tuo metu jau miego laikas. Šakės, nenuvešiu šuns, nors jam laaabai reikia kirptis. Pagalvojam, kad gal tai padaryti gali šeimos draugė. Pasirodo ne. Einu miegoti. Ryte gaunu žinią, kad kirpėja Džioli (mano šuo) priims anksčiau. Visos šios istorijos pažįstamos ne tik man, bet ir daugeliui su kuriais apie tai kalbu. Kontoroliavimas situacijos, žinojimas kaip kas turi vykti, noras padaryti tobulai, rūpestis dėl smulkmenų ir tikėjimas, kad viskas tavo rankose ir viską gali valdyti. Taip gyvenau ir aš. Pasakyti ir pamokyti kitus, sureguliuoti situacijas, ir sumoderuoti, kad įvyktų vienas ar kitas dalykas-aš buvau pirma! Ir tik bam, vieną dieną viskas apsivertė. Garsiai sau pasakiau, kad yra situacijų, kurių aš negaliu kontroliuoti ir man visai nebūtinai tai daryti. Kaip ir reguliuoti kitų žmmonių galimus atlikti veiksmus pagal savo suvokimą. Juk kai to nedarysiu, jis padarys pats ir atsakomybė ir potyriai jam bus visai kitas. Tad nutariau leisti gyvenimui vykti. Leidžiu gyvenimui vykti, nes nežinau kaip bus, o kaip bus aš pamatysiu. Po to suprantau, kad tikrai ir be manęs daug kas vyks, va ir tvarkytoja pati priėmė sprendimą, šuo buvo nukirptas, o šiandien dar kelions panašios situacijos, tik reakcijas į jas jau kitokios. Ir nervų jokių, ir neišsipildžių lūkesčių. Geriausia viso to dalis, kad neapsileidi, ir neatsisakai atsakomybės prieš tai, ką darai. Priešingai atsiranda galinga jėga vedanti į priekį be trukdžių mėgautis kasdienos stebuklais. Apatiškumo nulis! Žiūriu tik į tai, kas prikluso nuo manęs, ir kas mano atsakomybėje.

 

(Ne)vienintelė mama Airida

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *