Koučingas

Mažas žingsnelis šiandien, kad gyventi būtų geriau arba pažintis su tikrosiomis saulėmis

Šiandieną aš apie saules. Tas, kurios šviečia kasdien. Ir tas nuo kurių prisidengti nereikia. Šviečia jos mūsų namuose, kaimynų bute, gretimo namo tarpdury, kaime link Nemenčinės, miestelyje kažkur prie Klaipėdos, Prahos širdyje, New Yorko dangoraižiuose. Jų yra visur, tik jos yra nematomos. Na gal matomos patiems artimiausiems, tik ne draugams, kaimynams, pažįstamiems, kurie apie tai girdėję per radiją ar televiziją, skaitę žurnale. Gyvai gal ir matę, bet tik kitoje gatvės pusėje, ir tikrai jau ne kavinėje, ką jau apie restoraną kalbėti, žinoma ir ne žaidimų aikštelėje ar parduotuvėje. Tad aš apie tas tikrąsias saules, kurioms nereikia dangaus, kad šviestų. Aš apie tas saules, kurios vaikšto šioje žemėje ir spalvina kasdieną gražiausiomis spalvomis. Ir šioje vietoje gaila tik to, kad mes  sau neleidžiame su tomis saulėmis bendrauti ir jas pažinti.

Dauno sindromas. Ir taip, tai yra vadinama liga. Bet žmonės, kurie turi 21 chromosomą, taip šio sindromo nepavadintų. Juk, kai sergame, tai gulime ligoninėje, esame nuolat susaistyti su vaistais ir jaučiamės kažko negalintis. Šios saulės taip nesijaučia. Jos žino, kad tai neužkrečiama ir nuo to bėgti, slėptis, ignoruoti tikrai nereikia. Aš džiaugiuosi, kad praėjusiais metais Pasaulinės lyderystės metu išgirdau Sana Karosas pranešimą, po kurio vis galvoje šmėsteldavo mintis, kad tikrai, aš nematau tų vaikučių ir mamų. Nematau jų nei būreliuose, nei žaidimo aikštelėse, nei tiesiog einančių mieste išgerti kavos. Statistika rodo, kad Lietuvoje kasmet tokių vaikučių susilaukia apie 40 šeimų. Skaičiai ne įspūdingi, bet pripažinkime, užtektini, kad tokios šeimos būtų matomos. Dabar matomi skaičiai, tačiau ne šeimos. Žinoma, nekalti mus prie kryžiaus šiuo tekstu noriu, o paskatinti atsisukti į tokias šeimas, kurios gyvena jūsų kaimynystėje, gal gretimais už sienos ar kitapus gatvės. Ir pakviesti išgerti kavos, arbatos, supažindinti vaikus, kad jie pažintų vienas kitą. Ir kad bent jau mūsų vaikų vaikams nekiltų klausimų, kas Dauno sindromas yra, ir kad nebūtų jiems nuostaba tokį sau lygų kolegą sutikus darbe. Juk tokie žmonės gali absoliučiai viską. Jie gali stovėti ant rankų, gali važiuoti dviračiu, plaukti, mokytis mokykloje. Taip, jiems tai užtrunka daug ilgiau nei mums, turintiems viena chromosoma mažiau. Jie turi įdėti ženkliai daugiau pastangų, kad išmoktų atsisėsti, atsistoti ir tada jau keliauti pažinti pasaulio. Norint kalbėti, jiems tenka daug daugiau klausytis ir su specialistais bendrauti, bet jie tai daro ir daro kaip gali geriausiai. Mums tik reikia atidžiau jų klausytis ir mes tikrai puikiai susikalbėsime. Vadinasi mūsų skirtumai gali būti net plika akimi nepastebimi, o draugystė būti matoma ir pavyzdinga. Juk jie lygiai taip pat kaip mes nori gyventi laimingai, o tai reiškia, kad vieni kitiems turime būti ramybės uostais šiame neramumų pilname pasaulyje.

Kaip to savojo uosto kapitonais būdami galime kasdien savęs paklausti, o ką galiu aš padaryti šiandien, kad šioj žemėj būtų geriau gyventi. Gal tai trumpa žinutė draugei ar pažįstamai, kuri augina tam tikrą negalią turintį vaikelį, kad aš pabūsiu su tavo mažuoju, kol tu tiesiog ramiai pagulėsi vonioje ir paskaitysi knygą. Gal tai skambutis į kurią nors pagalbos liniją, pasakant, kad aš turiu valandą laiko kasdien ir noriu prisidėti prie jūsų veiklos. O gal tai pakvietimas kaimynės kartu su vaikučiu, kuris turi Dauno sindromą pažaisti pas jus namuose, juk šilta ir jauki aplinka garantuoja geras emocijas. Tų vaikučių mamos, tėčiai ir kiti artimieji lygiai taip pat nori jaustis mylimi ir suprasti, nes jie yra šio pasaulio stebuklų kūrėjai. Jie daro didžius dalykus tyliai ir to neafišuodami, kas reiškia, kad palaikymo ir buvimo mūsų tarpe jiems norisi labiau nei galime įsivaizduoti. Pasirinkimų bendradarbiavimui ir buvimui kartu yra galimybė, tad visai nesvarbu koks bus jūsiškis, svarbu, kad jis būtų. Maži maži žingsneliai atveria didžiulius kelius, kurie tikrai veda ten, kur visiems geriau, ramiau ir saugiau gyventi. Žmogus be žmogaus gyventi tiesiog negali, tad tieskime tiltus, ar statykime draugystės bokštus iš tų skirtingų akmenukų, nes kartu jie ima ir sudera, svarbu pamirškime apie sienų statybą.

Minėto klausimo šiandien paklausiau savęs, tad, jei savo sekėjų tarpe turiu mamytę, kuri turi mažylį, kuriam reikia daugiau dėmesio nei visiems kitiems, kviečiu parašyti man ir susitikime su savo mažaisiais visiems saugioje ir smagioje aplinkoje, kad augtume visi kartu! O jeigu kažkas savo tarpę turi tokią draugę ar kaimynę ir sekate mane, suteikite jos kontaktus man.

O koks jūsų šiandienos atsakymas į pasaulį keičiantį klausimą?

(Ne)vienintelė mama Airida

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *