“Mūsų laikų paradoksas yra tas, kad turime aukštus statinius, bet menką toleranciją, plačias magistrales, bet siaurą požiūrį” – George Carlin.
Skiltis apie meilę sau atsirado iš jausmo. Jausmo, kad meilė sau yra variklis, kuris įgalina mane, o tuo pat metu suteikia sparnus ir visiems esantiems šalia manęs. Nenustebinsiu pakartojusi žodžius: “Lėktuve deguonies kaukę pirmiausią užsidėkite sau, o tada pasirūpinkite kitais”. Sakinys, kuriame telpa tiek daug tiesos, ir kuris neša žinią apie meilę sau. Pridėčiau besąlyginę meilę sau. Žinoma, šiuo metu, kai laikas greitesnis už laikrodžius, meilė sau dažnu atveju nukeliauja užmarštin.
Na prisiminkite, kada paskutinį kartą maudėtės vonioje, kada paskutinį kartą išmiegojote visą naktį, arba kada valgėte karališkus pusryčius iš gražiausių indų su didžiule meile sau. Tikiu, kad mūsų tarpe yra moterų ar vyrų, kurie į visus klausimus atsakė teigiamai. Esu be galo dėl to laiminga ir noriu būti šalia tokių žmonių. Žinau, kad yra ir tokių, kurie susigūžė ir pagalvojo, na taip, meilė sau pamiršta tema mano gyvenime. Rūpestis vaikais, rūpestis namais, tėvais, draugais, gyvūnais ir dar daug kitokio rūpesčio uždeda naštą, kurią REIKIA nešti, o tai nepalyginamai sunkiau, nei norėjimas ją nešti.
Ne išimtis ir aš. Tapimas mama buvo didžiulis psichologinis išbandymas. Prie psichologinio nuovargio prisidėjo ir fizinis, nes tiesiog norisi padaryti kuo daugiau ir geriau. Juk visuomenėje suformuota, kad mamos tai supermenės, jos viską spėja, daug padaro na ir niekada nepavargsta.
O man taip nebuvo. Aš buvau pikta, pavargusi, norėjau būti tobula, turėjau daug įsivaizdavimo apie motinystę, o jis buvo kardinaliai kitoks, nei kasdienėje rutinoje paskendusi tiesa. Mane kamavo klausimai, ką noriu veikti paauginusi sūnų, kodėl man taip sunku būti mama, kodėl aš tiek daug ko bijau, koks bus gyvenimas po 10 metų ir pan.
Vieną eilinį vakarą, leisdama laiką Linkedin, pamačiau moterį, kuri spindėjo ir taip tikėjo, tuo ką kalba, kad aš nejučia pasijaučiau laiminga. Ji kalbėjo apie mano svajonę, tiksliau ji priminė man, kad aš turiu svajonę būti koučere. Tą pačią akimirką užsiregistravau į kursus ir nekantriai jų laukiau. Dabar kursai jau baigti, turiu išklausiusi ICC bazinius koučingo sertifikacinius kursus ir esu kelyje, kurio pabaigoje gausiu ICC sertifikatą ir būsiu sertifikuota koučere.
Šiuo įrašu pranešu, kad noriu būti žibininku, kuris padės nueiti jums ten, kur jūs norite ir pažadu, kad apšviesiu tas vietas, kuriose glūdi jums reikalingi atsakymai. Būsiu su jumis atvira, ši jūsų kelionė bus tokia nuostabi ir išskirtinė, kad po jos gyvensite SAVO ir niekieno kito gyvenimą. Visi gali gyventi savo gyvenimą. Gali ir tu.
Kviečiu jus pokalbiui prie kavos ar arbatos puodelio. Rašykite ar skambinkite kontaktų skiltyje nurodytu telefonu ar facebook žinute. Kartu mes galime daugiau.
(Ne)vienintelė mama Airida
