Matau, kaip už lango saulė keliauja poilsiui. Matau, kaip mažytis mano sūnus rangosi lovytėje ir taip pat ruošiasi nakties miegui. Matau save sugrįžusią į mokyklą.
Keistoka pradžia, kuri atvedė į atradimus, kurie mane sustiprina. Kaip jau leidau suprasti, vieną naktį nakties miegui ruošdama sūnų bei dainuodama jam lopšinę, mintimis nukeliavau į mokyklą, kurioje mokiausi daugiau nei prieš 13 metų.
Šią kelionę pradėjau nuo pirmo aukšto kabinetų. Lėtai, po truputį keliavau mintimis per juos ir prisimindavau, kokios pamokos juose vykdavo, kokie mokytojai tose klasėse buvo sutikti ir kokie įvykiai juose virė daugelį valandų per dieną. Šioje kelionėje buvo įvairiausių prisiminimų. Vaikiško juoko, paaugliško avantiūrizmo, pirmųjų simpatijų ir tikrų tikriausių pykčių.
Taip kabinetas po kabineto atkeliavau iki vieno kabineto, kuriame pasilikau gerokai ilgiau. Čia mačiau būrį mergaičių, kurios pasidabinusios prijuostėmis ir skarelėmis gamino pirmuosius savo apkepus, serviravo stalus bei puošė juos lauko gėlėmis. Džiaugsmą ir smalsumą kartais pakeisdavo nusivylimas, tačiau smalsumas paimdavo viršų ir šypsenų nutvieksti veidai prisiminimuose liko amžiams.
Šiame kabinete ne be priežasties ilgėliau pasilikau ir aš. Jame džiaugsmingai gaminau skaniausius patiekalus, kuriuos kartais dar gaminu ir dabar. Šiame kabinete leisdavau savo vaizduotei klestėti. Iš namų nešdavausi gražiausias staltieses, servetėlės, žvakides, vazas, gėlės ir kitus atributus, kad tik mūsų pietų metu stalas būtų gražiausias, o dalyvės sėdinčios prie jo jaustųsi laimingos. Ir tik dabar po šitiekos metų suprantu, kad būtent tada kūriau laimę, kur meilė, kompetencija ir grožis tampa vieniu.
Ši prisiminimų sukelta kelionė man buvo tikras atradimas, kuris dar kartą parodė, kas man yra laimė, ką aš darau su didžiule meile ir kur jaučiu didžiausią malonumą. Juk iš tikro kasdien po 4-5 kartus gaminu šeimai skaniausius patiekalus, kuriuose sudedu geriausius linkėjimus, kartais net padai nuo sukiojimosi virtuvėje skauda. Juk iš tikro namuose kasdien rūpinuosi jų tvarka, mielomis smulkmenomis, kvapais ir kas vakarą uždegu žvakes bei neleidžiu namų vazoms užsibūti be gėlių.
Save laikau kūrėja, bet tai garsiai įsivardinau tik visai neseniai. Ir šitas įsivardijimas atvedė į dar didesnę meilę sau ir džiaugsmo atsiradimą kasdienybėje. Kasdien kuriu ir mėgaujuosi. Kuriu pusryčių, pietų ir vakarienės meniu. Kuriu žaidimus, daineles ir pasakas. Kuriu namų grožį. Kuriu atostogų planus. Kuriu rūbų derinius. Kuriu tekstus ir istorijas. Kuriu laimę ir ja dalinuosi. Visa tai sustiprina tikėjimą savimi, kad esu ten, kur noriu būti ir darau tai, ką noriu daryti, o tai tikra laisvė.
Iš tikro ši kelionė po mokyklos klases yra įrodymas, kad vaikystė yra tas laikas, kai formuojasi mūsų asmenybės ryškiausi bruožai, kuriuos kartais paminame vardan kitų nuomonės, ar kitų asmenų norų. Paralelė puikiai matoma ir šiose bijūnų nuotraukose. Visose jose tos pačios gėlės, kurios kasdien keičiasi, tačiau išlaiko savo pagrindą ir savo visumą. Tenka tik įsivaizduoti, kaip klestėtų kiekvienas iš mūsų, jei savo bruožus, savybes, norus mylėtume ir prižiūrėtume kasdien nuo pat vaikystės, o ne tik prisimintume po kelių dešimtmečių. Džiugu, kad būtent dabar tas laikas, kai galime sau leisti būti savimi ir pasauliui rodyti, ką sukūrėme kasdien.
Parodyk, ką sukūrei šiandien tu? Ir visai nesvarbu, kad tai tik mažas puodelis rytinės kavos, svarbiausia, kad tai tavo kūrinys, kurį palietė tavo unikalios, reikalingos ir labai vertingos rankos.
(Ne)vienintelė mama Airida
