Minčių lietus. Taip, ir niekaip kitaip, nepavadinčiau šiandien savęs ištikusios būsenos. Po kelionės Lisabonoje, šį vakarą pasiekėme namus. Ir vos tik į juos įžengus kiekvienas atliekamas veiksmas prašosi būti aprašomas. Priešintis nenoriu, todėl guldau tai, kas šiandieną paverčia nuostabia dabartimi. Šį kartą trumpai, bet iš visos, visos širdies.
Namai, turi kvapą. Mano namai ne išimtis, jie kvepia viskuo, pradedant alyvuotomis grindimis, pridedant židinio garais, na ir dar keptais obuoliais. Toks kvapas, na beveik toks (obuolius kepiau vėliau, nes tokį kvapą norėjau užuosti vakare įsisukus į pledą ir rašant tekstą) pasitiko mane šiandien grįžus namo. Ir to kvapo vedina turėjau nuostabų vakarą namuose. Kai net labai pavargusi, po 11 val. kelionės metro, lėktuvu, mašina ir poros bemiegių naktų, įkvėpiau naujo gūsio, gūsio pavadinimu dabarties džiaugsmas arba kaip gera namuose. Žinoma, gera juose būti ne tik po kelionės, bet tas grįžimas po kelionės, tarsi naujo etapo pradžia. Mintys pravalytos, idėjų kalnai, gomurys pamalonintas įvairiausiais skoniais, kojos skaičiuoja kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių žingsnių, o širdis dainuoja aplankytos šalies ritmus. To ritmo vedina stebiu kalendorių ir matau, kad šiandien antradienis. O pas mane visai ne antradienis, pas mus namie tikrų tikriausias sekmadienis. Sekmadienis, kuris pilnas cukinijų ir moliūgų parsivežtų iš tėvų gėrybių gausos. Sekmadienis, kai vakarinei valgai skaniausius grikius su lietuvišku sviestu ir burokėliais ir supranti, kad nieko skaniau pastarąsias dienas nevalgei, nes dabar valgai savo namuose. O, kad sekmadienis dar ir kvepėtų sekmadieniu, iškepi Satkūnuose prisirpusius obuolius, o jų skonis pranoksta net savaitę laiko taip mylėtą ir dievintą Pastel del nata.
Hmm, ką dar veikiame sekmadieniais? Vos nepamiršau, šį sekmadienį mes keliaujame. Keliaujame kartotinėje dėžėje. Tikrasis keliautojas ir kapitonas buvo Leonardas. Šturmanas buvo mano vyras. Jų veidus puošė nuoširdžios šypsenos, rankos vis mojo “labas” ir “ate”, o keliavimo priemonė buvo namuose rasta kartotinė dėžė, kuri, tarsi atgijo antram gyvenimui, ir atrodo liks dar kuriam laikui mūsų namuose. Na ir dar, koks sekmadienis be maudynių. Tiksliau būtų pasakyti tiuškenimosi vonioje. Daug juokėmės, pilstėmės vandeniu, dainavome ir maivėmės. Viską darėme iš širdies ir namų vonia pavirto į tikrų tikriausią žydrąjį Atlanto vandenyną, kuriame maudėmės vos prieš 48 valandas.
Visa tai ir dar daugiau tilpo į nepilnas dvi valandas namuose, kurie dabar kitokie nei buvo iki kelionės. Dabar jie dar labiau mūsų ir dar geresni, nes geresniais ir daugiau patyrusiais tapome mes. O patyrusiais sakau todėl, kad po kelionių grįžęs įvertini, kad rytais geri skaniausią kavą pasaulyje. Supranti, kad vyro kepti blynai, kuriuos valgai iš vaiko pirštukų, yra dievų maistas. Patiri, kad visas pasaulis yra tavo namuose, tik truputis vaizduotės ir noro gyventi čia ir dabar, sukuria stebuklingą dabartį. Kelionėse gimstame iš naujo ir kuriame naują pradžią. Pradžią su vis kitokia pabaiga, nes niekada nebebūsime tokie kaip vakar, o kokie būsime ryt dar nežinome.
Į kokią kitą kelionę ruošiesi tu?
(Ne)vienintelė mama Airida
