Pirmas mano tekstas apie knygą. Na gal pirmas tekstas ne mokykloje apie knygą. Ir jis toks išmylėtas, nes vaikščiojau su juo kelias savaites vis dėliodama, ką noriu pasakyti ir kokią žinutę nešu. Išsiaiškinti ir susitarti su savimi pavyko, tad ta proga dalinuosi savo atradimais, kurie gimė perskaičius Vaivos Rykštaitės knygą “Pirmą kart mama”.
Tai knyga, kurią skaičiau su dviem prisėdimais. Prieš gerą mėnesį užbaigiau, tad mintys sutvirtėjo ir galėjau kasdienybėje išbandyti, kokią įtaką ši knyga man padarė. Pasirodo, kad padarė ir padarė tai, apie ką aš jau ilgai svajojau. Ši knyga atleido tą metus su trupučiu temptą lyną, kurį pati sukūriau, pati juo vaikščiojau ir kasdien vis smarkiau suverždavau, kad tik nenukrisčiau. O dabar jau kitaip. Dabar lyną pakeitė batutas ant kurio aš kasdien šokinėju ir suprantu, kad vieną akimirką aš esu mama, kitą akimirką aš esu moteris ir visai nesvarbu, kuriuo paros metu pasirenku kuo noriu būti pati.
Atrodo painu? Jei taip, tai apie viską palengva. Kaip ir minėjau, knygą skaičiau su dviem prisėdimais, kas reiškia, kad gerą pusę knygos skaičiau vieną vakarą, kitą pusę kitą vakarą. Nes ji parašyta man patinkančiu stiliumi, kuriame viskas aišku, konkretu ir mažai vietos interpretacijoms. Viskas lygiai taip pat, kaip ir realiame mamos, moters gyvenime. Nuostabu, kad knygos autorė remiasi gausybe mokslinių tyrimų, straipsnių ir kitų vertingų šaltinių duomenimis, nes aikčiojau kone kiekviename puslapyje vis sužinodama kažką naują. O tai tik parodo, kokio kalibro žmogus rašo knygą, ir kaip jam svarbu pateikti pagrįsta informaciją, kuri būtų vertinga ir naudinga mamoms, ir netik, nes tos pagalbos pirmą kart tapus mama norisi, kaip šviežio gurkšnio vandens saulėtą popietę kur Italijos platybėse. Vienas tokių faktų, kad greičiausiai perdega ir savo naująją veiklą pamiršta tos mamos, kurios ima rašyti blogus mamoms. Cha, sakysite ir mano laikas suskaičiuotas 🙂 Niekas nežino kaip bus, o tai ir smagiausia viso proceso dalis, mėgautis juo, o ne rezultatu. Dėl šių ir kitų smagių dalykų ši knyga nugulė į dovanų sąrašą būsimoms mamoms iš mano draugių rato. Draugo ranka kartais gali būti knyga ant miegamojo staliuko! Nu kaip taip nerealu!!!
Prisipažinsiu, kad iki šios knygos perskaitymo, daugelį dalykų iš pirmųjų mėnesių su vaiku buvau pamiršusi. Buvau pamiršusi tą pirmųjų žindymo akimirkų grožį, tą mažo kūnelio nuostabų kvapą, tą baimę su kuria keldavausi ir guldavausi, ar vaikas kvėpuoja, ar jam nešalta ir pan. Ir pasirodo, daug ką buvau ne tik pamiršusi, bet ir net nepastebėjusi. Nepastebėjusi, kaip tam mažam kūdikėliui reikalinga vis skirtingų žmonių draugija, kaip jis mokosi ir auga stebėdamas tuos žmones. Juk iš tikro taip metų metus augo mūsų proseneliai ir jų seneliai. Jie augo bendruomenėse, kur viską išmokdavo ir savo genties žmonių, nes visagalio interneto ir plačiaekranio televizoriaus dar net sapnuose nebuvo. Nepastebėdavau ir tų mažų burbuliukų užsilikusių nuo kojinių, kurie kojos piršteliuose įsitaisę, o dabar kas vakarą juos renku su tokia meile, kad net sunku aprašyti. Ši knyga leidžia pasidžiaugti kasdienėmis smulkmenomis ir padeda suprasti, kad meilę išreiškiame ir suprantame visi skirtingai, bet savo vaikui esame geriausios visa ko versijos. Ir kritika, teisimas ar vertinimas yra tokios “šiukšlės”, kurios apsunkina ir yra visai nereikalingos šių dienų aktualijose. Kiekviena žinome ir jaučiame, kaip norime auginti savo vaikus, tad patarimų šiais klausimais mažiausiai mums ir reikia. Gal iš tikro ne tai, kad nereikia, bet jų reikia tik tada, kai pati mama ar moteris jų paprašo. Tiesą ir skirtingą gyvenimo filosofiją turime kiekviena, tad galime tik grožėtis ir gėrėtis, kaip talentingai kiekviena ją rašome ar piešiame.
Teksto pradžioje prakalbau apie lyną. Ši paralelė kilo iš didžiulio pasimetimo, kuris įvyko per vieną nakt. Iš vienio, tapau dviem, ir visą dėmesį bei meilę, kurią turėjau savyje ėmiau dalinti mažam pasaulio piliečiui. Ir toks dalinimas atsirūgo. Buvau viena koja depresijos batuose, nes tikrai galvojau, kad mano gyvenimas baigėsi, ir visa kas yra už mano namų durų neegzistuoja. Bet juk tai problema, kuri neturi pavadinimo. Viena vertus, gaila, kad ši knyga nepasirodė tuo metu, nes būtų pirmasis vaistas, kurį būčiau pernakt suvartojusi. Kita vertus džiugu, kad dabar aš žinau iš kur tas draskymasis atsiranda. Mama ar moteris aš? Tai klausimas, kuris lygus – višta ar kiaušinis buvo pirmiau. Ir man toks palyginimas atlaisvino lyną ir pavertė jį batutu ant kurio aš šokinėju ir keičiu savo vaidmenis, kada noriu ir kaip noriu. Gebu aš būti ir mama, ir moterimi, ir džiugu, kad galiu būti pirmiausia savimi. Suprantu, kad noriu rūpintis savimi, jog galėčiau pasirūpinti ir savo mažuoju princu. O visuomenė su savo pirmu klausimu: “kada keliausi į darbą”, ir su antru “tai nieko neveiki būdama mama”, dabar man sukelia tik šypseną ir palengvėjimą po kurio seka “jėėėė, aš esu ne tik moteris, bet ir mama”. Ir tas batutas dabar toks, kuris tikrai skraidina į laimės kalną, kuris sudėtas iš mano svajonių. Ačiū, Vaiva, už tai, kad Jūsų knygos lapus versdama, aš verčiau ir savo gyvenimą į laimės čia ir dabar pusę.
p.s. apie mano meilę sau daug ką pasako ir penktadienio vakare Fb ekrane pamatytas Vaivos įrašas, kad ji Knygų mugėje. Susiruošiau per 10 min., o po dar 10 min. aš jau gyvai dėkojau ir plepėjau su Havajų vėju plaukuose pasidabinusia Vaiva.
p.p.s. autografas man ir Leonardui primins, kaip nuostabu įgyvendinti visus savo troškimus ir suprasti, kad jie yra tik tavo ir niekieno kito.
p.p.p.s. “Viena Indijoje” dar viena knyga, kuri jau pradėta skaityti ir taip įtraukė, kad jau artimiausiu metu manau papasakosiu ir apie ją. Juk meilė sau, tai laikas sau visomis įmanomomis formomis.
(Ne)vienintelė mama Airida
