Pastaroji savaitė tokia lyg pagal užsakymą. Net sunku suprasti, kad per savaitę tiek visko gali įvykti. Džiugi dalis, kad dar kartą įsitikinau, jog sunkumai skirti tam, kad pamatyčiau, kaip viskas yra gerai, ir kiek daug stiprybės turiu. Trečiadienį stipriai susirgo Leonardas. Pirmi antibiotikai, daug nežinios ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Per skubėjimą ir liūdesį aplankstyta mašina, iš rankų kritęs ir skilęs telefonas. Dvi dienos Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kur fiziškai buvau, bet mintimis tai vis į namus lėkdavau. Džiaugiuosi, kad gavau išbandyti naują amplua, nes tada ir mintys grįžo į salę. Salę, kurioje tūkstančiai žmonių girdėjo širdį atveriančius pranešimus ir iš ten išsinešė norą apšviesti dar nematytas vietas. Juk iš tikro žinios, kaip žibintas, jo reikia ten kur tamsu, ir užsidarius vienam, ta šviesa tikrai nereikalinga. Grįžtu prie naujojo amplua. Teko išbandyti mini reporterės veiklą. Ėmiau interviu iš šviesių, protingų, linksmų ir svarbiausia atvira širdimi gyvenančių žmonių. Džiaugsmas neišpasakytas, nes sutikau tuos, kuriuos seniai norėjau sutikti, užkalbinau tuos, kuriuos tik TV ekranuose buvau regėjusi. Smagu būti tokių žmonių tarpe, nes jie pasako, kad svajonės siekti gali būti sunku, bet jei turėsi mažą svajonę, ją įgyvendinsi kaip mat. Jie primena, kad kitoniškumas yra raktas į kito širdį ir neverta spraustis pro mažytes dureles, kurias kažkas pradarė, jei tau reikalingos didesnės! Garsiai apie tai pasakyk ir pradėsi savo kelionę. Priminė jie man ir tai, kad gimėm mes būti drauge! Drauge su artimaisiais, šeima ir bendruomene. Žąsys skraido ne po vieną, nes kartu jos tiesiog galingesnė jėga. Gavau puikų priminimą, kad iš kito žmogaus išgirstas neigiamas atsakymas yra tik jo nuomonė, o toks atmetimas yra tik skaičių žaidimas, nes vis tiek teigiamą atsakymą kažkuris pasaulio žmogus man pasakys.
Visa tai atleido tokią tvirtai laikytą stygą mano galvoje. Matyt net kokius dvejus ar net daugiau metų. Metų per kuriuos didžiąją laiko dalį buvau namuose ir kūriau stebuklus namie, galvodama, kad nieko doro aš čia nedarau. Pasirodo klydau. Klydau, nes nemokėjau įvardinti, ką iš tikro veikiu. Vis tik aš savo potencialą pildžiau geriau, nei galėčiau įsivaizduoti. Kasdienėje veikloje mokiau, rūpinausi, kalbinau ir kalbėjau, globojau ir auginau, domėjausi ir ieškojau. Tai yra tos veiklos, kurios mane veža ir kriterijai pagal kuriuos savo svajonių darbą įsivaizduoju. Apmaudu, kad tik dabar tai supratau, nors geriau pagalvojus, nuostabu, kad tai žinau ir galėsiu toliau savo potencialą kasdienėje veikloje įgyvendinti. Buvimas mama šiuo metu yra ta veikla, kuri pilnai atitinką prasmės mano gyvenime sąvoką. Ir matyt todėl aš jau du metus esu namuose, matyt todėl aš atsisakiau pasiūlymo pratęsi pradėtus darbus senojoje darbovietėje, ir matyt todėl aš kasdien esu laimingesnė, nei buvau vakar.
Jei galvojate, kad tuo savaitė ir baigėsi, tai turiu pasakyti, kad čia maždaug jos vidurys. Po to sekė savaitgalinis pasivaikščiojimas su šeimyna mieste. Jo metu nuėjome ne vieną kilometrą, truputį sušalome, o grįžę prie mašinos, negalėjome jos atrakinti, nes raktelio baterija visai nusilpo. Klampojome su verkiančiu vaiku per miestą pirkti baterijų, o mintyse jau pykau ant savęs, kas dar labiau susargdinsiu vaiką. Ir gerai, kad tik ką po konferencijos buvau, nes galvoje dar šviežia buvo mintis apie tai, kad visko sukontroliuoti tiesiog mums neduota, ir kad vieni dalykai vyksta dėl to, kad atsisukęs pamatytum ir pasakytum, kaip gerai, kad tai buvo, nes be to nebūčiau taip gerai savęs pažinęs. Tai supratusi suvalgiau skanią spurgą, apkabinau Leonardą, padėkojau vyrui ir nukeliavau šventinių pietų su konferencijos komanda valgyti. Daug gerų emocijų prisipildė, o svarbiausia pasijutau nuostabios bendruomenės dalimi apie kurią svajojau dar nuo darželio laikų. Pasirodo svajonės gali išsipildyti netikėčiausiose vietose, kad ir prie Ulong arbatos puodelio, kuriuo mėgavomės vakare su vyru, nes skyrėme laiko pabūti dviese. Jausmas buvimo dviese nuostabus ir įtvirtinantis, kad mes esame šaknys ant kurios savo vaikų laimę norime kurti ir sparnus pasauliui pažinti suteikti pasiruošę.
p.s. ačiū gerbiamai Virginijai, kad leido šią nuotrauka pasidalinti. Man čia viskas apie tai, kaip svarbu nepamesti tikėjimo, kad viskas mano rankose! Nors ir sunkiai matausi, bet kito kadro tiesiog nėra!
(Ne)vienintelė mama Airida
