Laaabai snieguota ir gražiai žiemiška diena ⛸ Mudu nusprendžiam važiuoti į Trakus pasidžiaugti gražiais vaizdais ir buvimu kartu jau pusantrų metų. Daug juokėmės, prisiminėm ką nuveikėm per praėjusį laiką ir vis kartojom, kad tikrai esam laimingi ? Mašina sustojo aikštelėje priešais pilį greta Užutrakio dvaro. Kaip dabar atsimenu pro mašinos langą visas laukas nuklotas atrodė ne sniegu, o mažyčiais deimantais, kurie spindėjo mašinos šviesoje ❄️ Mano brangusis siūlo iššlipti ir pasivaikščioti, pasigrožėti ir nusiųsti šeimai nuotraukų. Tuo tarpu aš jam atsakau, kad na jau ne, labai šalta, viskas puikiai matosi ir iš mašinos ir šiaip nenoriu čia per tas pusnis braidyti ?Net menkiausio supratimo ar nuojautos neturėjau, kad sekundės pabaigoje priešais save išvysiu deimančiuką jau ant savo rankos ? Atsimenu tik tiek, kad buvo pasakyta, jog aš absoliuti užsispyrusi žemaitė ir dėl to jis nori su manim praleisti tiek, kiek mums duota čia būti! Verkėm abu, tada jau ir iš mašinos išlipau, nes stipriau apkabinti norėjau, ir žinoma atsiprašiau, kad neleidau jam priklaupti ir įgyvendinti jo piršlybų scenarijaus?5 metai nuo tos dienos praėjo, o aš kasdien net rodydama tą savo žemaitišką charakterį einu ir dėkoju jam ne vieną ir ne kelis kartus per dieną, nes tikiu, kad padėka vienas kitam yra geriausia dovana, ne tik švenčių, bet ir kasdienybės proga! ❤️ Jau dabar pažadu, kad kitais metais kas savaitę rasiu laiko net ir namuose surenkti po pasimatymą, nes mūsų laikas kartu yra viską kuriantis! Kokios jūsų ?istorijos? Gal aš ne viena pakreipiau planą ne ta linkme ?❤️?
(Ne)vienintelė mama Airida
