Jonukas ir Grytutė nuo vaikystės man yra viena tų pasakų, kuri sukeldavo šimtus prieštaringų minčių. Dabar ją skaitau Leonardui ir suprantu, kokios reikalingos yra pasakos. Kalbu apie visas, tiek apie gražias, tiek apie baisesnes pasakas. Prieš keletą savaičių skaitydama apie pasakų vaikams naudą atradau, kad visos pasakos yra naudingos. Vaikai jas girdėdami išmoksta ir pradeda skirti, kas yra geras personažas, o kas blogas. Darant blogus dalykus, nutinka ne tokie geri dalykai. O tai skatina elgtis geriau, nes už gerą atsilyginama geru. Supratau ir tai, kad vaikai girdėdami, jog vilkui pjaunamas pilvas nemato visų suagusių žmonių įsivaizduojamų dalykų, jie tai mato tiesiog kaip dėžės atidarymą ir raudonkepuraitės su senele ištraukimą. Įvairios pasakos prisideda prie vaikų vaizduotės didinimo ir paaiškina įvairiausius procesus, kurie vaikams tampa suprantami. Dažnas vienodų pasakų skaitymas padeda atminties lavinimui, nes jau po keletos kartų vaikas ima ir atkartoja pasakos žodžius. Enšteinas yra pasakęs „Jei norite, kad vaikai būtų protingi – skaitykite jiems pasakas, jei norite, kad jie būtų labai protingi – skaitykite labai daug pasakų“. Tai dovana, kurią galime įteikti savo vaikui kasdien. Suformuotas ritualas atsigulus lovoje skaityti pasakas vaikui atneša nuostabią žinutę apie saugumą. Juk šalia jo tuo metu būna vienas iš brangiausių jam žmonių! Toks geras jausmas vaikui įsimena ilgiems dešimtmečiams ir gali tapti iš kartos į kartą perduodama tradicija. Mes tą tradiciją kuriame jau gerus metus. Vakarais perskaitome nuo 5 iki 10 pasakų ir jų negana, tad dažnu atveju jau prasideda ir kūrybinis procesas išjungus šviesas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pasakos Leonardui patinka ir jis puikiai pažįsta visus persnožus ir seka jas kartu, o kartais net ir pataiso, jei ką ne taip pasakau. Nufotografavau jo mėgstamiausias knygeles, kurios karaliauja mūsų namuose. O ką su vaikais skaitote jūs? Smalsu, o tuo pat norisi ir kolekciją pildyti.
(Ne)vienintelė mama Airida
