Ši savaitė buvo absoliučiai tokia, kokia ši nuotrauka☀️ ⠀ Ji man apie laisvę! Laisvę būti savimi ir priimti save su viskuo, kas manyje ir aplink mane ? ⠀ Per savaitę kelioliką valandų produktyvaus pokalbio. Pokabio su savimi, artimu žmogumi, seniai matyta drauge, naujai sutikta kolege, artimu sielai žmogumi ?‍♀️ ⠀ Jaučiausi truputėlį pakilus nuo žemės ?Buvo du sunkiai įveikiami galvos skausmai. Pirmas po dienos be kavos ☕️ Antros po akistatos su savimi ? ⠀ Pirma savaitė iš #30dienubemiltuircukraus jau praėjo. Ir tas pojūtis nuostabus. Jis ne apie svorį, jis apie būseną ir laisvę propaguoti tai, kas jau 11 metų yra mano gyvenimo būdas. #Atradimusavaitgalis metu išgirdau, kad dieta yra mūsų gyvenimo būdas, ir jei vieno ar kito sprendimo negalėsi propaguoti…

Laaabai snieguota ir gražiai žiemiška diena ⛸ Mudu nusprendžiam važiuoti į Trakus pasidžiaugti gražiais vaizdais ir buvimu kartu jau pusantrų metų. Daug juokėmės, prisiminėm ką nuveikėm per praėjusį laiką ir vis kartojom, kad tikrai esam laimingi ? Mašina sustojo aikštelėje priešais pilį greta Užutrakio dvaro. Kaip dabar atsimenu pro mašinos langą visas laukas nuklotas atrodė ne sniegu, o mažyčiais deimantais, kurie spindėjo mašinos šviesoje ❄️ Mano brangusis siūlo iššlipti ir pasivaikščioti, pasigrožėti ir nusiųsti šeimai nuotraukų. Tuo tarpu aš jam atsakau, kad na jau ne, labai šalta, viskas puikiai matosi ir iš mašinos ir šiaip nenoriu čia per tas pusnis braidyti ?Net menkiausio supratimo ar nuojautos neturėjau, kad sekundės pabaigoje priešais save išvysiu deimančiuką jau ant savo…

Klausimą,  kodėl savo rašomą puslapį ar Instagram vedu su (ne)vienintelemama pavadinimu, gaunu kaskart susipažinus su nauju žmogumi, ar pristatant save. Noriu šiandien, kad ši trumputė isgorija pasiektų ir Jus. ?‍♀️ Rašyti mėgau nuo vaikystės. Smagiausios būdavo literatūros ir istorijos pamokos. Kur daug veiksmo, personažų, taisyklingos kalbos ir datų. ?Gimus Leonardui kone metus kasdien stumdydama vežimą galvoju kuo aš galiu būti naudinga pasauliui? Pasauliui, kuris greitas, kitoniškas, o aš uždaryta mažame narvelyje dienas leidžiu ant sofos, grindų ar šaldama per pusnis stumdydama vežimą. Ir vieną dieną (net žinau kurioje mano vaikštinėjimo maršruto zonoje) toptelėjo mintis, kad aš galiu dalintis savo istorija su kitomis mamytėmis, moterimis, kurios gal neturėjo galimybės dalyvauti kursuose,…

Pastaroji savaitė tokia lyg pagal užsakymą. Net sunku suprasti, kad per savaitę tiek visko gali įvykti. Džiugi dalis, kad dar kartą įsitikinau, jog sunkumai skirti tam, kad pamatyčiau, kaip viskas yra gerai, ir kiek daug stiprybės turiu. Trečiadienį stipriai susirgo Leonardas. Pirmi antibiotikai, daug nežinios ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Per skubėjimą ir liūdesį aplankstyta mašina, iš rankų kritęs ir skilęs telefonas. Dvi dienos Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kur fiziškai buvau, bet mintimis tai vis į namus lėkdavau. Džiaugiuosi, kad gavau išbandyti naują amplua, nes tada ir mintys grįžo į salę. Salę, kurioje tūkstančiai žmonių girdėjo širdį atveriančius pranešimus ir iš ten išsinešė norą apšviesti dar nematytas vietas. Juk iš…

Aš tokia pat, kaip ir jūs! Dukra, sesuo, mama, žmona, draugė, namų tvarkytoja, skalbėja, planuotoja, virėja ir dar daug “profesijų” išvardint galėčiau. Kasdien keliuosi ir guluosi su tūkstančiais minčių ir idėjų, kaip viską spėti, kaip nieko neužmiršti. Džiaugiuosi, kad keliuosi ir su mintimi, kaip per dieną skirti 10, 15 ar 30 minučių laiko sau. Tokio laiko, kuriame aš visiškai “swich offinu” save! Ir tai darau kasdien vis kitaip, nes tų išjungimo mygtukų pasirodo turiu ne vieną. Kartais išsijungimas įvyksta prie puodų, kuičiantis virtuvėje. Kitakart tai seno gero žurnalo paėmimas ir tiesiog vartymas, po to išsirinktų straipsnių skaitymas. Aną dieną atsijungti pavyko perdėliojant gėles, žvakes ir dekoruojant Leonardo kambarį. Variancijų šimtai,…

Prieš kurį laiką perskaičiau @singingsheep tekstą skirtą Žmonės žurnalui. Skaitydama linksėjau galvą ties kiekvienu žodžiu ir džiaugiausi, kad tai pasieks tokią didelę auditoriją žmonių. Žodį žmonių, o ne mamų čia rašau su intencija. Tekstas tai apie buvimą mama, bet skirtas jis visiems. Visiems, kurie pamiršta, kad žmona, draugė, sesuo, dukra ar kokia kita moteris, pagimdžiusi vaiką, išlaiko tą pačią teisę kaip ir prieš tapimą mama būti tuo, kuo ji pati nori. Dažnu atveju mamoms leidžiama pabūti mamomis kokius pusę metų, o tada jau galvok, ką gi veiksi po to. Leisi, kad tavo karjeros traukinys važiuotų pro šalį ar šoksi į jį. Leisi vakarus namie su vaiku ant krūties ar šoksi su draugais…

Artėja mūsų su vyru trečiosios santuokos metinės. Kartu esame jau daugiau nei šešerius metus. Ir žodis kartu, kiekvienu gyvenimo etapu turi skirtingą prasmę ir raiškos būdą kasdienybėje. Labai džiaugiuosi, kad šis žmogus yra šalia manęs ir padeda mano kelionėje į save. Taip, perskaitėte teisingai, padeda kelionėje į save, o ne į mūsų šeimą. Tai yra mūsų šeimos susitarimas, kuris priimtas dviejų suaugusių žmonių, kurie perėjo įvairias meilės stadijas. Pirmiausia, kai du žmonės susipažįsta, jie dažnu atveju būna apsvaigę vienas nuo kito. Jų poreikis būti vienas su kitu yra toks stiprus, kad net prilygsta būsenai, kai vienas į kitą esame atsisukę nugaromis. Jei tik vienas pasitraukia, kitas griūva. Jei vienas pasisuka,…

Pirmas mano tekstas apie knygą. Na gal pirmas tekstas ne mokykloje apie knygą. Ir jis toks išmylėtas, nes vaikščiojau su juo kelias savaites vis dėliodama, ką noriu pasakyti ir kokią žinutę nešu. Išsiaiškinti ir susitarti su savimi pavyko, tad ta proga dalinuosi savo atradimais, kurie gimė perskaičius Vaivos Rykštaitės knygą “Pirmą kart mama”. Tai knyga, kurią skaičiau su dviem prisėdimais. Prieš gerą mėnesį užbaigiau, tad mintys sutvirtėjo ir galėjau kasdienybėje išbandyti, kokią įtaką ši knyga man padarė. Pasirodo, kad padarė ir padarė tai, apie ką aš jau ilgai svajojau. Ši knyga atleido tą metus su trupučiu temptą lyną, kurį pati sukūriau, pati juo vaikščiojau ir kasdien vis smarkiau suverždavau, kad…

2009 m. rugsėjis. Vilnius. Didlaukio gatvės bendrabutis. Ten, prieš beveik dešimtmetį prasidėjo mano kelionė link sąmoningo maitinimosi ir savo organizmo pažinimo. Minėtą rugsėjį atvykau į Vilnių studijuoti ir kartu su savimi atsivežiau  pakeleivį, kuris mane lydėjo nuo vaikystės –  antsvorį. Nauja aplinka, nauji žmonės ir naujas gyvenimo etapas buvo puiki proga pradėti domėtis tuo, ką dedu į burną. Buvo akivaizdu, kad maistas, kurį valgau nėra tinkamai suderintas, medžiagų apykaita sulėtėjusi, o ir jausmas, kad esu alkana ir galiu valgyti, kaip medkirtys mane lydėjo taip pat kone dešimtmetį. Dalinuosi nuotrauka iš išleistuvių vakarėlio, kurio metu svėriau apie 70 kg. Atrodo, kad skaičius nėra toks didelis, tačiau mano ūgis tik 161 cm.…