Mūsų šeima tris metus susidėjo iš manęs, vyro ir mūsų Maltos bišonės Džioli. Taip, jos vardas tikrai, kaip žinomos aktorės, bet tai supratome gerokai vėliau, nei davėme jai šį vardą 🙂 Bet dabar ne apie tai. Džioli mūsų šeimoje tikrai buvo ir yra kaip mažas vaikutis. Ji miega su mumis, valgo išskirtinį maistelį, keliauja su mumis ir pan. Ja rūpinomės ženkliai daugiau nei savimi, kai prisimenu tuos keletą metų atgal. Vos tik kas, mes jau veterinarijos klinikoje ir stebime, kad viskas būtų gerai, ir ji jaustųsi sveika. Žinoma, ir dabar ji namuose karaliauja, bet šalia ji turi dar ir mažąjį broliuką. Sužinoję, kad pas mane pilvelyje užsimezgė nauja gyvybė, susidūrėme…

Pirmieji prisilietimai, pirmieji bučiniai į mažuosius skruostukus, pirmieji supimai ant rankų – tai Jūsų naujai kuriamos istorijos dalis, kurią gerai suderinus, skambės gražiausiomis gaidomis. To linkėdama, noriu pasidalinti mažomis natelėmis iš kurių susidėjo mūsų pirmieji mėnesiai kartu, kad jums ir jūsų vaikeliui kūdikystė būtų tarsi minkštas pūkų kamuoliukas. Pradėsiu nuo vieno internete aptiko straipsnio, kuris man buvo tarsi išsigelbėjimas po pirmosios bemiegės nakties namuose grįžus iš ligoninės. Turiu prisipažinti, kad šį straipsnį skaitydavau iki kokių trijų mėnesių, tai kelis kartus per mėnesį, kad pasižiūrėti, pasitikrinti, nusiraminti ir žinoti, kaip ten kas su tuo miegu turi būti. Nuoroda į straipsnį pridedu: https://www.samoningosmamos.lt/mamu-straipsnis/pirmuju-menesio-kudikio-miegas-auksiniai-patarimai-tevams/ Kalbant apie mūsų patirtį, tai su miegu problemų neturėjome gal…

Vos tik išgirdus pirmąjį vaikelio pasisveikinimą su pasauliu daugelį mamų užplūsta jausmas, negi tikrai tai įvyko ir jau dabar reikės tą gležną mažyti imti į rankas, vystyti, prausti, kirpti nagučius ir pan. Džiaugsmas persipina su baime. Turiu pasakyti, kad naujagimio priežiūra man buvo ta sritis, kur atrodė, kad žinių nulis, baimės akys didelės, rankos dreba ir tikrai nežinau nuo ko pradėti. Ačiū čia vėl tariu savo vyrui, kuris pirmąsias savaites daugelį priežiūros dalykų atliko pats ir taip tvirtai ir užtikrintai, kad tikiuosi, jog šį pavyzdį pasiėmė ir Leonardas bei pritaikys savo vaikams. Aš buvau ta stebėtoja iš šalies, su užrašais lakstanti iš paskos ir šimtus kartų skaitanti iš savo lapų,…

Dar net negimus mažajam pasaulio piliečiui aplinkiniai ima klausinėti, kiek laiko planuoji ir ruošiesi maitinti. Hm, geras klausimas galvodavau ir net truputi palūkuriavus imdavau galvoti, nagi tikrai, kiek aš pasiryžusi maitinti vaiką. Na gerai, pusę metų, o vėliau žiūrėsiu. Na, o visgi gal iki metų. Na, bet dar geriau pagalvojus, kaip dievas duos ir kaip vaikas norės. Tokie ir panašūs atsakymai sklisdavo iš mano lūpų. Dabar jie skamba taip nepamatuotai ir tik dabar suprantu, kad ankstesnieji atsakymai prilygo barmeno pokalbiams su įkaušusiais piliečiais apie kelionę į mėnulį. Ši maitinimo kelionė gal ne kelionė į mėnulį, gal greičiau kelionė į mėnulį meilės burbule. Tai neįkainojama patirtis, kuri dažnai būna pilna skausmo,…

100! Lygiai šimtas dienų, kai esu mama! Tiksliau būtų pasakyti, kad 100 dienų, kai esu mažam kūdikėliui visas pasaulis. Niekada neįsivaizdavau, kad kitam gali manęs taip reikėti. Nenumaniau, kad mažytės vandenyno gelmės pilnos akytės žiūrės į mane taip, kaip niekas niekada nežiūrėjo ir nežiūrės! Nežinojau, kad motinystė yra perpildyta jauduliu, kurio paaiškinti neįmanoma! Negalvojau, kad galima jausti skausmą, kai skauda ne tau! Nesapnavau, kad kasdien šypsosiuos ir džiaugsiuos, net be priežasties. Kad ir kiek dalykų neįsivaizdavau, netikėjau, nesapnavau ar nežinojau, su jais susipažinau per šias 100 dienų. Dabar suprantu, ką reiškia sūnaus žvilgsnis į mamą! Dabar žinau, kad su tuo jauduliu gyvensiu iki paskutinio mūsų susitikimo! Suprantu ir tai, kad…