Pažadai. Visai kaip padažai, kuo jų daugiau, tuo sunkiau suprasti tikrąjį gyvenimo skonį. Vadinasi, turint bent vieną pažadą, norisi jį išpildyti. Esu skoloje jums papildymą apie keliones su vaikais, todėl štai ir jis.
Prasidėjo trečia savaitė namuose, kai grįžome iš Lisabonos. Sakyčiau ne trumpas laiko tarpas, bet šios trys savaitės man tiesiog praskriejo. Sugrįžimas į miego ritmą truko visą savaitę, o tai reiškia pora valandų sutrumpėjusią dieną, kurioje norisi tiek daug padaryti. Ir tikrai, šiomis savaitėmis pagalvojau, kaip norėčiau prailginti dieną, kad daugiau darbų padaryčiau naktį arba anksti ryte. Be planavimo nė iš vietos, todėl užrašinė visada šalia manęs. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta planuoti ir mokytis, todėl šis periodas būtent toks, kai paroje pritrūksta valandų, bet apie tai papasakosiu, kai turėsiu pirmuosius vaisius savo rankose.
Grįžtu prie mūsų kelionės su vaiku į Lisaboną. Trumpai papildysiu kas mums pravertė kelionės metu, o kitame įraše pasidalinsiu tuo, ką pamatėme, pajutome, ką skanavome ir kur keliavome.
Praėjusiame įraše nepaminėjau, kad oro uoste visada vadovaujamės taisykle, neskubėti į lėktuvą ir iš jo. Tai reiškia, kad nestovim su vaiku eilėje prie įlaipinimo, ir į lėktuvą lipame, kai visi jau yra susėdę, nes taip patogiau ir ramiau galime įsikurti savo vietose, nebadomi kitų keleivių akių žvilgsnių. Lygiai taip pat neskubame ir išlipti iš lėktuvo, o tai darome paskutiniai, kai visi jau yra išėję ir nereikia grūstis ar skubėti. Tai pasiteisina ir taip darėme šio skrydžio metu.
Kelionės į Lisaboną metu Leonardui buvo 11 mėnesių, todėl jis buvo žymiai aktyvesnis, judresnis, daugiau reiškė savo emocijas nei pirmojo skrydžio metu, kai jam buvo 6 mėnesiai. Šiam skrydžiui ruošiausi daugiau, tiksliau ilgiau galvojau, ką paimti į lėktuvą, kad vaikui būtų įdomu ir laikas neprailgtų. Ir mano pamąstymai nenuėjo veltui, nes nupirkau vaikišką žurnaliuką KUTIS. Šis žurnaliukas skirtas vaikams nuo 2 metų, todėl mes jį naudojome ne visai pagal paskirtį. Jis turi lipdukų lapą, kuriame daug įvairiausių lipdukų, kuriuos reikia klijuoti į laisvas vietas žurnale. Žinoma, klijavome juos ir mes, bet juos klijavome ir ant savęs, ant vaiko rūbelių, ant batukų ir pan. Tai leido Leonardui jų ieškoti, tada klijuoti į žurnalą ir pan. Pusvalandis veiklos tiek skrendant į priekį, tiek atgal garantuota.
Po šios kelionės supratau, kad kelionėje su vaiku, turi būti pasiruošęs viskam, net ligoms. O iš tikro ne ligoms, bet savo požiūrio praplėtimui. Ką tuo noriu pasakyti. Ogi tai, kad vaiko ligos, gali koreguoti tavo suplanuotą kelionę ar jos maršrutą. Tuo atveju labai padeda supratimas, kad kelionė skirta ne tik įvykdyti jos planą, ar pamatyti visus žymiausius šalies objektus, ji skirta pabūti vienas su kitu kitoje aplinkoje ir pasidžiaugti tuo, kad galime net už tūkstančio kilometrų būti kartu. Mes taip ir darėme, už tūkstančių kilometrų susitikome su mano seserimi, kuri studijuoja Lisabonoje, todėl jokios ligos mums buvo nebaisios. Mes tiesiog buvome kartu, gaminome skaniausius patiekalus namuose, daug bendravome, juokėmės ir buvome čia ir dabar. Grįžtant prie ligų, visgi turiu pasakyti, kad Paracetamolio žvakutės Leonardo amžiuje jau nepadeda, o pakilus temperatūrai iki 39 laipsnių ir daugiau pirkome Ibuprofeno skystį vaikams. Kitą kartą jį įsidėsiu į savo vaistinėlę.
Prisipažįstu, mums nešioklė yra puikus išradimas, nes Lisabona kalnuotas miestas, dar kitaip vadinamas Europos San Francisku. Tai reiškia, kad su vežimėliu daugelio dalykų būtume nepamatę arba pamatę gerokai mažiau. Nešioklę tikrai imsime visur ir visada, nes ji padeda kelionės metu visu 100 proc.
Šioje kelionėje taip pat labai pravertė užkandžių dėžutė. Į jį vis sudėdavau kukurūzų, sausainių ar barankų. Tiek lėktuve, tiek automobilyje vaikas turėjo užsiėmimo ir plius tai būdavo puikus užkandis iki maisto. Taip, ir dar papildymas apie maistą. Kelionės metu valgėme ir kavinėse, ir namuose, todėl į kelionę visada vežuosi termosiukus. Vieną vežuosi mažesnį virintam vandeniui, kad turėčiau kuo papildyti gertuvę, o kitą termosą turiu maistui. Į jį dedu namuose ruoštą maistą, kad galėtume visą dieną keliauti ir nereikėtų rūpintis, ką gi valgys vaikas. O kartais šis maisto termosas tarnauja kaip indelis maistui pašildyti. Iš vandens termosiuko įpilu karšto vandens, įdedu nupirktą košytę ir vaikštant ji pašyla, o tada prisėdus ant suoliuko su gražiu vaizdu, pamaitinu mažyli.
Kaip ir rašiau prieš keletą savaičių, kelionės reikalingos, kaip cinamonas obuolių pyragui, kad gyvenimą norėtųsi valgyti dideliais kąsniais. Kelionės su vaiku tų prieskonių turi dar daugiau, nes viską išgyveni dvigubai. Juk tada pirmą kartą žiūri į kosminio dydžio kruizinį laivą, tada pirmą kartą valgai varvančius ledus, pirmą kartą vakarieniauji gastro turguje ir pirmą kartą keliauji metro ar traukiniu. Pirmų kartų buvo nesuskaičiuojame galybė, bet apie juos papasakosiu kitame įraše, kaip pažinome Lisaboną.
(Ne)vienintelė mama Airida
