Migdant savo mažąjį princą naktiniam miegui į galvą atėjo mintis, kad kol viskas šviežia, aš noriu pasidalinti mūsų atsisveikinimo su mamos pieneliu istorija.
Šioje kelionėje mes buvome metus ir du mėnesius. Apie 11 mėnesių mamos pieneliu mažylis mėgavosi ir dienomis, ir naktimis. Naktimis keldavosi, kas 2-3 val., tad per naktį tokių valgymų būdavo 3. Bet apie pasiruošimą kelionės pabaigai ir pačią pabaigą nuo pradžios.
- Kai Leonardas pilnai pradėjo valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę – pienelis buvo likęs į tarpus tarp valgymų ir dažniausiai prieš dienos miegelį.
- Kai jam buvo beveik 9 mėnesiai jis ėmė žymiai mažiau valgyti pagrindinio maisto, žinodamas, kad po to gaus pienelio. Esant tokiai situacijai kreipiausi į nuostabią mažojo gydytoja, kuri patarė mažinti dienos pienelio kiekį ir palikti tik vakarinį, rytinį ir naktinį maitinimą. Šis etapas buvo vienas sunkesnių, nes Leonardas pirmas dienas labai ieškojo krūties ir prašydavo valgyti, tad tuo metu, kai būdavo valgymo laikas stengdavomės būti lauke ar kažkur išvažiuodavome, o užkąsti duodavau šviežių vaisių ar tyrelių.
- Po šio etapo atsirado naujos tradicijos. Tarp 10-11 mėnesio vakarinį mamos pienelį Leonardui pasiūlydavau likus valandai iki miego, kad panaikintume susiformavusį įprotį – mamos pienas=miegas. Vakarienę valgydavome tarp 17-18 val., o pienelį apie 19 val. ir nebe miegamojo kambaryje, o svetainėje.
- Pirmųjų metų vizito pas gydytoja metu mums buvo nustatyta didžiulė alergija pienui, todėl teko atsisakyti visų pieno produktų, o kartu su gydytoja sutarėme, kad verta palikti tik rytinį maitinimą. Jos rekomendacija buvo ir naktimis atpratinti mažylį nuo valgymo. Turiu pasakyti, kad 11 mėnesio viduryje jaučiausi labai pavargus dėl bemiegių naktų, todėl pabandžiau įvesti pieno mišinį. Pradžioje dar duodavau ir savo pieno ir mišinuko, tačiau palaipsniui perėjom tik prie mišinio. Ir mano laimei mažas stebuklas įvyko – Leonardas keldavosi max. 2 kartus, o dažniausiai tik kartą. Tad mano naktys tapo lengvesnės ir dienos laimingesnės.
- Po minėto vizito atsirado kitoks rėžimas. Vakarais pieną pakeitę speciali košytė, kurią darydavau į gertuvę. Jį Leonardas išgerdavo tarp 19-20 val., tada naktimis buvo likęs tik mišinukas, o ryte mano pienas. Bėgant laikui mūsų rytai darėsi ne itin linksmi, nes Leonardas būdavo be galo irzlus, piktas ir viskuo nepatenkintas. Situacija pasikeisdavo tik kai jis pavalgydavom pusryčius. Tai suponavo mintį, kad rytinis mano pienelio kiekis jo netenkina, todėl vieną rytą pabandžiau mišinuko, ir pasirodo mano spėjimas pasitvirtino. Savaitę laiko pirmiausią duodavau mišinuko, o gale duodavau dar savo pienelio. Kol galiausiai perėjom prie to, kad pasiekus metus du mėnesius, savo pienelio nebedaviau.
- Jau greit bus mėnuo, kaip nemaitinu savo mažylio ir turiu pasakyti, kad tas rytinio maitinimo atsisakymas galėjo įvykti ir anksčiau. O, bet, tačiau, mano prisirišimas prie vaiko ir buvimas vieniu, man buvo tarsi ramybės oazė, kurioje aš tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka. Ir taip, tą “bambagyslę” nukirpti man buvo sunku. Sunku psichologiškai, nes viena smegenų pusė sakė, kad nujunkymas jau yra pavykęs ir pienelio nebėra tiek daug, kad mažylis pasisotintų. Plius galvodavau apie tai, kad dabar tai padaryti lengviau, nei tai bus galima padaryti po pusės metų ar daugiau, kai vaikas bus dar stipriau prie to prisirišęs. Kita pusė kalbėjo apie tai, kad gal visgi galiu maitinti ilgiau, nes kitos maitina, o tai reiškia, kad gal aš šaltakraujė mama, kuri nežinodama ar tikrai vaikui jau mano pienelio nebereikia, ima ir jo atsisako. Gyvenau su tokiomis mintimis, ne savaitę ir ne mėnesį, tačiau vieną rytą turėjau kažkur anksti išvykti ir vyrui palikau mišinuko. Taip, nuo to karto pienelio ir nebedaviau. Turiu pasakyti, kad gavosi geriau nei galvojau, nes pavyko ekspromtu ir netikėtai, todėl tas psichologinis slėgimo jausmas manęs neaplankė. Šiandien savo vaiką myliu labiau nei vakar. Kiekviena diena augina tą besąlygišką meilę, kurios nekeistum į nieką kitą. Ir ta meilė tokia saldi, saldi, kaip milijonai cukraus vatos debesėlių vienu metu nugultų ant tavo gomurio. Nešioju, myluoju, juokinu, žaidžiu, rengiu, migdau ir daug daug veiklų kartu veikiu, ir veiksiu toliau, kad ir pasakius “ATE, ATE, SALDUS MAMOS PIENELI”. Didžiuojuosi savimi ir savo mažuoju princu, kad mūsų kelionė buvo tokia, kokią galima pavadinti svajonių išsipildymu. Ačiū, Tau Sūnau, už tai, kas liks visada tarp mūsų! O kokias jūs keliones keliavot/keliaujat su savo princais?
(Ne) vienintelė mama Airida
